Taip jau susiklostė, kad prieš tapdamas diplomatu, buvau architektas. Kadangi domėjimasis architektūra man tebėra mielas užsiėmimas, įkūręs Lietuvos ambasadą Tokijuje 1998 metais ir šiek tiek apšilęs kojas, ėmiau ieškoti pažinčių ir Japonijos architektų tarpe. Tuo metu jų ryšiai su kolegomis Lietuvoje neegzistavo, nors Japonijos architektų darbai buvo garbinami visur.
Japonijos architektūra buvo tarsi „Sony“ produkcija elektronikos mylėtojams – tai buvo pripažintas aukštos kokybės ženklas pasaulyje, bet mums jis tada atrodė toks tolimas ir nepasiekiamas. Tačiau sakoma, jog ne šventieji puodus lipdo, tai kodėl nepabandžius?
Buvo sugalvotas draugiškas pavadinimas „Rytai-Rytai“, kuriame užkoduota harmonija ir bičiulystė, siekiant išvengti įprastai naudojamų „Rytai-Vakarai“, „Azija-Europa“, „dangus-žemė“ ir panašių klišių, kurios užprogramuoja tam tikrą priešpriešą „mes-jie“. Pagrindinė idėja – kad Japonija esanti Azijos, o Lietuva – Europos Rytuose.
Rezultatas pranoko lūkesčius – 2002-ųjų liepą Kaune atvėrė duris mano sumanytas ir entuziastingų Kauno miesto savivaldybės bei architektų pastangų dėka įgyvendintas pirmasis Lietuvos ir Japonijos architektūros renginys „Rytai-Rytai“.
Čia sužibo tikras Japonijos architektų žvaigždynas, kuriame ryškiausiai spindėjo pasaulinio garso architekto, 1993 m. prestižinės Pritzkerio premijos (sakoma, kad tai Nobelio premijos atitikmuo architektūroje) laureato Fumihiko Maki pavardė. O jį atlydėjusiems septyniems kolegoms iš karto buvo prilipdyta taikli „septynių samurajų“ etiketė. Tarp jų buvo taip pat plačiai pagarsėjęs Kengo Kuma, kurį daugelis ant garbės pakylos stato iškart po Tadao Ando, o taip pat ne vien Japonijoje žinomi Taro Ashihara, George Kunihiro, Tetsuo Furuichi, Chiaki Arai, Koh Kitayama ir Hidetoshi Ohno. Bendrą architektūros darbų parodą M. Žilinsko dailės galerijoje atidarė Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. O iškiliausiajam svečiui F. Maki suteiktas Lietuvos architektų sąjungos garbės nario vardas.
Pradinis tikslas pakloti pamatus Lietuvos ir Japonijos architektų ryšiams buvo pasiektas. Apie visą savaitę trukusią architektūros šventę, pastatytą ant trijų piliorių – bendros architektų darbų parodos, seminaro ir studentų kūrybinių dirbtuvių – buvo dar ilgai kalbama tiek pas mus, tiek ir Japonijos architektų tarpe.
Vienok nesinorėjo, kad šis kontaktas liktų tik svajingu prisiminimu. Juk abiejų šalių architektų keliai susitinka tikrai nedažnai. Todėl nedavė ramybės mintis – kaip šį architektūrinį ryšį padaryti ilgalaikiu?
Taip gimė šio projekto tęsinys, arba „Rytai-Rytai II“, kurį Lietuvos architektų sąjungai pasiūliau surengti Vilniuje 2009 metų vasarą, papildant Europos kultūros sostinės renginių programą. Simboliška, kad antrą kartą Rytai pasitiko Rytus, Lietuvai švenčiant antrojo savo istorijos tūkstantmečio pradžią. Istorija vėl pasikartojo – devyni Japonijos architektai, vadovaujami Riken Yamamoto, visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys, didelis architektų ir studentų entuziazmas. O kiek naujų kontaktų ir patirties įgavo architektūros studentai, dalyvaudami kūrybinėse dirbtuvėse, turbūt plačiau aiškinti nereikia.
2011 m. birželį žengtas trečiasis, bene istorinės reikšmės žingsnis – dešimt žinomų mūsų šalies architektų ir tiek pat architektūros specialybės studentų pirmą kartą pristatė lietuvių architektūrą Tekančios saulės šalyje.
Trečiąjį „Rytai-Rytai“ forumą įgyvendinti nesutrukdė net gaivališkas stichijos siautėjimas, nušlavęs šiaurės rytų Japonijos pakrantę ir nusinešęs beveik 19 tūkstančių gyvybių, o taip pat sukėlęs rimtą avariją Fukušimos atominėje jėgainėje. Tepraėjus trims mėnesiams nuo šios tragedijos, Lietuvos architektai tapo vieni pirmųjų, išreiškusių solidarumą su savo kolegomis japonais jų pačių žemėje. Mūsų šaliai atstovavo Gražina Janulytė-Bernotienė, Gintaras Balčytis, Linas Tuleikis, a. a. Algimantas Kančas, Gintaras Čaikauskas, Linas Naujokaitis, Rolandas Palekas, Marius Šaliamoras, Donaldas Trainauskas ir Gintautas Vieversys.
Visą 2011-ųjų birželį pačiame Tokijo centre, tarp Imperatoriaus rūmų ir Tokijo geležinkelio stoties esančioje požeminėje galerijoje, buvo eksponuojama naujausių Lietuvos ir Japonijos architektų darbų paroda. Kaip jau įprasta, vyko diskusijos bendrame architektūros simpoziume, o studentai tradiciškai išmėgino jėgas kūrybinėse dirbtuvėse.
Ketvirtasis architektūros forumas „Rytai-Rytai“ 2013 m. rugsėjį vėl sugrįžo į Kauną, kuriame ir užgimė prieš dešimtmetį. Jo padangėje sušvito dar viena supernova – pasaulinio garso Japonijos architektų dueto „Sejima and Nishizawa and Associates (SANAA)“, 2010 m. laimėjusio Pritzkerio architektūros premiją, vyriškoji pusė Ryue Nishizawa. Jį atlydėjo aštuoni japonų architektai ir grupelė studentų.
Forumas organiškai įsiliejo į tarptautinio Kauno architektūros festivalio (KAFe) programą. Šiuo festivaliu siekta parodyti architektūros reikšmę šalies kultūrai bei ekonomikai, o Lietuvą ir Kauną padaryti labiau atpažįstamais Europos kontekste. Žalgirio arenoje buvo galima apsilankyti bendroje Lietuvos ir Japonijos architektūros parodoje ir pasiklausyti japonų architektų paskaitų. Tuo tarpu studentų „vorkšopas” įsikūrė piligrimams skirtuose pranciškonų namuose.
Bendra Lietuvių ir japonų studentų veikla nusipelno atskiro dėmesio – ją laikyčiau vienu iš svarbiausių šio architektūros forumo elementų. Tai puiki galimybė rasti bendrą kalbą tarp skirtingų kultūrų ir architektūros mokyklų. Pasak vieno studento, „kultūrų skirtumas buvo vienas geriausių dalykų vorkšope. Jaučiau, kad mes esame kažkuo labai panašūs“.
Studentų kūrybos dirbtuvėse atsiskleidė netikėtos ir originalios idėjos. Pirmajame „Rytai-Rytai“ forume dalyvavusiems studentams buvo pateikta užduotis pasiūlyti sumanų architektūros sprendimą, kuris leistų atgaivinti Kauno miesto ryšį su upėmis. Šis ryšys nutrūko, uždarius daug stambių gamyklų, pastatytų dešiniajame Nemuno krante, o taip pat pertvarkius transporto sistemą. Forumo „Rytai-Rytai II“ Vilniuje „vorkšope” studentai siūlė idėjas, kaip būtų galima įpūsti gyvybės Architektūros parkui. Tai maždaug 77 futbolo aikščių dydžio sklypas vienoje gražiausių Vilniaus miesto centro vietų, esantis Vilnelės pakrantėje, tarp senamiesčio ir Pavilnių regioninio parko.
O štai trečiajame „Rytai-Rytai“ etape dalyvavusiems studentams teko išmėginti jėgas pačioje Tokijo širdyje esančioje Ginzoje, garsėjančioje kaip vienas prabangiausių prekybos rajonų pasaulyje. Šiame rajone XIX a. pabaigoje pagal Vakarų tradicijas buvo įrengta prekybos gatvė su klasicizmo stiliaus mūriniais pastatais. Dauguma šių statinių neišliko, tačiau Ginza tapo mėgstama poilsio vieta. Taigi studentai turėjo galimybę pasiūlyti drąsias idėjas, kaip pagerinti šį rajoną urbanistine prasme.
Renkant temą ketvirtajam „vorkšopui”, prisimintas pirmasis „Rytai-Rytai“ renginys ir dar kartą atsigręžta į Kauną supančias upes. Nors miestas, kuris išsidėstęs dviejų didelių upių santakoje, pasižymi išskirtiniais bruožais, tačiau autentiškas geografinis kontekstas tėra menkai išnaudojamas miesto gyvenime. Todėl studentams dar kartą pavesta ieškoti būdų, kaip architektūrinėmis priemonėmis susieti Kauną ir upes.
Kokį įspūdį japonams palieka lietuviška architektūra? Štai keletas nugirstų komentarų: „suintrigavo modernios ir sofistikuotos architektūros darbai“; „iš lietuvių galima pasimokyti faktūros ir medžiagos naudojimo, pastato ir aplinkos vietos suvokimo“; „projektuose nustebino žmogui artimas dizainas ir medžiagos: medis, akmuo“. O pasidomėjus, kas gi bendro sieja Lietuvos ir Japonijos architektūrą, paaiškėjo, kad tai – ypatingas dėmesys gamtai, nuoširdumas, sugebėjimas „skaityti“ erdves, subtilumas.
Ketvirtojo forumo uždanga nusileido. Kas toliau? Kadangi pačiam teko pasiraitoti rankoves, tiek planuojant visus keturis forumus, tiek ir juos įgyvendinant, galiu tik pasidžiaugti tuo entuziazmu, kuris tryško abiejose pusėse. Todėl mano širdis rami – jau du dešimtmečius besitęsianti Lietuvos ir Japonijos partnerystė architektūroje yra tvari. Tiesa, tenka įveikti nemažą atstumą, norint pasiekti vieniems kitus. Tačiau neabejoju, kad sąveika tarp architektų ir architektūros studentų pagilins abipusį supratimą šioje svarbioje visuomenės gyvenimo srityje.
Dainius Kamaitis