Maloniai dėkojame visiems 2022 m. balandžio 12 d. dalyvavusiems diskusijoje „Ukrainos laisvės kelias“. Didelis dalyvių skaičius (diskusijoje dalyvavo net 122 dalyviai) ir aktyvus dalyvavimas parodė, kad pasiūlyta tema yra ypatingai aktuali šiandien.
Diskusija buvo unikali, nes vienoje vietoje susirinko buvę Lietuvos ambasadoriai Ukrainoje Vytautas Plečkaitis, Viktoras Baublys, Algirdas Kumža, Petras Vaitiekūnas, Marius Janukonis ir dabartinis ambasadorius Valdemaras Sarapinas. Ambasadoriai pasidalino savo prisiminimais, įžvalgomis ir vertinimais apie Ukrainos, herojiškai kovojančios su Rusijos imperialistinėmis užmačiomis, laisvės ir reformų kelią. Remdamiesi savo patirtimi, ambasadoriai prisiminė, kaip Ukrainai sekėsi eiti link demokratijos, kokios buvo kliūtys, kokių pergalių pavyko pasiekti.
Savo prisiminimais pirmiausiai pasidalino ambasadorius Vytautas Plečkaitis (darbo Ukrainoje laikotarpis 1996 – 2001 m.) pažymėdamas, kad jo darbo Ukrainoje laikotarpiu Ukrainoje nevyko ryškių istorinių įvykių. Tuo metu revoliucija Ukrainoje net nekvepėjo, o ir pati Rusija nebuvo priešiškai nusiteikusi. Anuomet buvo užmegzti tampresni santykiai tarp Ukrainos, Lietuvos ir Lenkijos. Ukrainos visuomenėje pamažu kaupėsi laisvės troškimas, kuris vėliau „sprogo“ siekiu tapti Vakarų civilizacijos dalimi.
Prisiminimų seriją pratęsė ambasadorius Viktoras Baublys (darbo Ukrainoje laikotarpis 2001 – 2005 m.) pabrėždamas, kad tai buvo Ukrainos revoliucijos pakilimo metai. 2004 m. prasidėjusi „Oranžinė revoliucija“ buvo nematytas veiksmas. Buvo masiškas žmonių entuziazmo pakilimas. „Oranžinę revoliuciją“ sukėlė Prezidento rinkimų, kuriuose konkuravo V. Janukovyčius ir V. Juščenka, rezultatų paskelbimas. Opozicija iš karto įtarė, kad rezultatai buvo suklastoti. Tą patį tvirtino ir tarptautinių organizacijų stebėtojai. Ambasadorius V. Baublys savo darbą su prezidentu V. Juščenka prisimena su džiaugsmu: V. Juščenka labai daug dirbo, buvo aktyvus, pasirašyta labai daug tarpžinybinių ir tarpvalstybinių susitarimų.
Ambasadoriaus Algirdo Kumžos rezidavimo laikotarpiu (2006 – 2008 m.) tęsėsi „Oranžinė revoliucija“, kurios įkvėptas ambasadorius neseniai išleido knygą: „Oranžinis romanas“. Knygoje aprašomi nutylėti dalykai. Prezidento V. Juščenkos laikotarpį ambasadorius A. Kumža apibūdina kaip neišsipildžiusių svajonių, neatliktų darbų laikotarpį. Kariuomenė tuo metu nebuvo pakankamai sustiprinta, generolai atvirai sakydavo, kad kareiviams trūksta maisto, daug turto pavogta, iššvaistytas laikas ir resursai.
Ambasadoriaus Petro Vaitiekūno rezidavimo laikotarpis (2010 – 2014 m.) buvo V. Janukovyčiaus valdymo metai. Ir, anot ambasadoriaus, čia glūdi visos Ukrainos tragedijos šaknys. Ukraina pateko į „oligarchinę okupaciją“, įsigalėjo taip vadinama „oligarchinė demokratija“, valstybės turto nuolatinis vogimas. V. Janukovyčiaus valdymo laikotarpiu demokratinio vystymosi ir reformų viltys buvo sugriautos. Du Ukrainos gynybos ministrai buvo Rusijos piliečiai. Prezidentas V. Janukovyčiaus valdymo metu V. Putinas suprato, kad tai paskutinis šansas Rusijai atsiimti Krymą. Liko nepasirašyta ES Asociacijos sutartis. Prasidėjus Maidanui, buvo stengiamasi „pralaužti“ V. Janukovyčiaus izoliacijos ratą. Tačiau tai buvo neįmanoma padaryti. V. Janukovyčius pateko į informacijos izoliaciją ir tiesiai į Rusijos „glėbį“. V. Janukovyčius norėjo Charkove steigti antrą Ukrainos sostinę, bet, tokiam planui nepavykus, pabėgo iš šalies.
Ambasadorius Marius Janukonis (darbo Ukrainoje laikotarpis 2015 – 2020 m.) pabrėžė, kad 2013 m. pabaigoje nebuvo matyti požymių, kad Ukrainos tauta galėtų išeiti į gatves. Tuo metu nebuvo tinkamai įvertintas visuomenės potencialas, stiprus laisvės noras ir pasipriešinimas. Oligarchinė demokratija buvo blogis, tačiau žiniasklaidos laisvė buvo viena iš garantijų, kad Ukraina nenuėjo Baltarusijos ir Rusijos keliu. Ukraina neklausė Vakarų patarimų ir mąstė iš didelės valstybės pozicijų. Europos Sąjunga taip pat ne iki galo suprato, kaip dirbti su Ukraina. Į valdžią atėjus P. Porošenkai ir V. Zelenskiui, prasidėjo naujas etapas, kuomet atsirado siekis sukurti naują valstybę. Lūkesčiai buvo milžiniški, ypač P. Porošenkos laikotarpiu. Pradėjus dirbti prezidentui V. Zelenskiui, prasidėjo didžiulė visuomenės euforija, visuomenės pakilimas. V. Zelenskio išrinkimas buvo unikalus reiškinys. Ambasadoriaus nuomone, šiuo metu jau reikia galvoti apie tai, kaip reikės palaikyti santykius su karą laimėjusia Ukraina.
Šiuo metu Ukrainoje reziduojantis ambasadorius Valdemaras Sarapinas (nuo 2021 m.) kalbėjo apie šiandieninę situaciją Ukrainoje. Pažymėjo, kad Lietuvos ambasada grįžo dirbti į Kyjivą (pastaba: prasidėjus karinei invazijai ambasada laikinai buvo perkelta į Lvivą), kas labai palengvina darbą. Visos institucijos dirba. Vyriausybė dirba, vyksta Rados plenariniai posėdžiai, susirenka virš keturių šimtų deputatų. Kyjivas buvo apmiręs miestas, dabar jau verda gyvenimas, nors grėsmė išlieka. Pamažu pradeda veikti metro, vaistinės, parduotuvės, maistas nenormuojamas, tačiau dar limituojamas kuras. Daugėja sugrįžtančių ukrainiečių. Balandžio 12 d. yra 48 karo diena Ukrainoje. Planuojama daryti 50 dienų minėjimą, kas simbolizuoja ukrainiečių dvasios stiprybę apginti savo laisvę. Per dešimt dienų Rusija norėjo perimti Kyjivo kontrolę. Tačiau viskas žlugo. Prezidentas V. Zelenskis suvienijo tautą.
Buvo aptarta situacija po Rusijos išstūmimo iš tam tikrų teritorijų, kuomet atsivėrė kraupūs sugriovimų ir niokojimų vaizdai. Buča buvo mažas kurortinis miestelis, kuriame gyveno apie penki tūkstančiai žmonių, šiandien jų liko vos trisdešimt. Visi vakaruose nuo Kyjivo buvę miesteliai subombarduoti. Stebina Rusijos karių žiaurumas ir bukumas. Rusijos kariams duotas įsakymas naikinti įkalčius. Rusija apsunkina evakuaciją. Humanitariniai kroviniai atimami. Rusijos kariuomenė grobia civilius, kuriuos bando keisti į kariškius. Rusija siekia sunaikinti viską, minuoja laukus, blokuoja uostus ir t.t. Šiuo metu Rusija bando pasiekti esminį karinį lūžį šalies rytuose ir pietuose. Ukraina rengiasi ne tik gintis, bet ir pulti, atsiimti Chersoną. Ambasadorius V. Sarapinas akcentavo, kad Ukrainai labai reikalinga oro gynyba. Derybos su Rusija yra labai reikalingos, siekiant mažinti aukų skaičių, keistis belaisviais. Tačiau Ukrainos tauta nori keršto ir jokių derybų nenori. Didžiausia grėsmė – Rusijos taktinio branduolinio ar cheminio ginklo panaudojimas.
Lietuvos karinė, materialinė ir humanitarinė parama Ukrainai yra milžiniška. Daug bendrų darbų laukia energetikos srityje, bendras darbas siekiant fiksuoti karo nusikaltimus, atvyksta dvi medikų komandos iš Lietuvos. Deja, Tarptautinis Raudonasis kryžius beveik niekuo nepadeda pačioje Ukrainoje. Labai svarbūs užsienio politikų vizitai į Ukrainą.
Atsakydamas į klausimą apie Lietuvos įvaizdį Ukrainoje, ambasadorius V. Sarapinas pasidžiaugė, kad penkti metai iš eilės ukrainiečiai renka lietuvius pačia artimiausia tauta. Lietuva yra gerbiama, mylima, įvaizdis labai geras. Ir tai visų Lietuvos žmonių nuopelnas.