Rimantas Morkvėnas
Unikalią galimybę iš arčiau pažinti ambasadorių Stasį Lozoraitį turėjau (kaip vėliau paaiškėjo) paskutiniaisiais jo gyvenimo metais. 1993-iųjų pabaigoje Stasys Lozoraitis buvo perkeltas iš Vašingtono į Romą, kur jis kaip tik iš manęs perėmė vadovavimą Lietuvos atstovybei Italijoje. Iki tol buvęs laikinuoju reikalų patikėtiniu, tapau ambasados patarėju, kitaip sakant, ambasadoriaus pavaduotoju ir artimiausiu bendradarbiu. Keletą šio bendro buvimo akimirkų čia ir bandysiu prisiminti.
Pradžioje dar kiek pristatysiu situaciją, kuri susiklostė Romoje prieš atvykstant Stasiui Lozoraičiui.
Vos prieš metus, 1992-ųjų lapkritį, – po penkių dešimtmečių priverstinės pertraukos – atkurta mūsų ambasada Italijoje tada dar nebuvo spėjusi kaip reikiant įsibėgėti, nors ir vykdė visas svarbiausias ir būtiniausias funkcijas. Beveik visus metus šioje ambasadoje man teko dirbti vienam, talkinant tik ambasadoriui prie Šventojo Sosto Kaziui Lozoraičiui (Stasio broliui), kuris maloniai sutiko kuriam laikui priglausti mano “ūkį” savo atstovybės patalpose, Piazza Farnese 44. Tokią Vatikanui ir Italijai visiškai nepriimtiną dviejų atstovybių simbiozę pavyko ilgokai išlaikyti tik todėl, kad Lietuvos ambasada Italijoje oficialiai naudojosi kitu adresu – Piazza Asti 25. Jį buvau “pasiskolinęs” iš vadinamosios “Villa Lituania” – svečių namų prie Popiežiškosios Šv.Kazimiero lietuvių kolegijos, – kur gyvenau.
Suprantama, kad vienur gaunant korespondenciją, o kitur priiminėjant lankytojus, atsirasdavo visokių neaiškumų, nepatogumų, bet daug ką padėdavo išspręsti ramus Kazio Lozoraičio būdas, jo tolerancija, savalaikiai patarimai. Užsispyręs kenčiau visus nepatogumus tik todėl, kad visaip bandžiau iš italų gauti mūsų atstovybei laikinas nemokamas patalpas “kol vyks derybos dėl mūsų prieškarinės ambasados rūmų” ( 1940 metais Musolinio valdžios atimtų ir perduotų sovietams). Rėmiausi labai panašia situacija, susidariusia Paryžiuje, kur prancūzai jau buvo parodę geranoriškumo pavyzdį ir suteikę Lietuvos ambasadai kad ir kuklią, bet nemokamą priebėgą. Deja, Romos atveju visos atkaklios mano ir kolegų Vilniuje pastangos buvo bevaisės… Galų gale, prieš pat atvykstant Stasiui Lozoraičiui, mūsų ambasada persikraustė į atskiras nuomojamas patalpas Via Po 22. Ten atsikėlėme jau dviese, kartu su neseniai iš Vilniaus atvykusia bendradarbe konsuliniams reikalams Lina Malciene.
Stasio Lozoraičio persikėlimas iš Vašingtono į Romą 1993-ųjų lapkritį nebuvo paprastas ir lengvas dėl keleto priežasčių. Tikriausiai jis vis dar jautė tam tikrą nuoskaudą dėl visai neseniai pralaimėtų Prezidento rinkimų, kita vertus, matyt, būtų norėjęs dar kurį laiką likti ankstesnėse pareigose. Be abejo, po tiek metų gyvenimo ir darbo už vandenyno, teko parsivežti ir nemažą bagažą, kurio didžiąją dalį sudarė įvairiausi popieriai, juos reikėjo bent minimaliai sutvarkyti. Tiesą sakant, apie minėtas psichologines problemas Stasys Lozoraitis man niekada neužsiminė. Jas galėjau tik nujausti. Šiaip ar taip, užtruko koks mėnuo, kol naujasis vadovas visiškai įsijungė į ambasados darbą.
Italijos pareigūnai labai pagarbiai priėmė atvykusį ambasadorių. Jau pirmosiomis dienomis Užsienio reikalų ministerijos Protokolo šefo pavaduotojas apsilankė Stasio ir Danielos Lozoraičių namuose, kur įvyko tikrai įdomus ir šiltas dviejų patyrusių diplomatų pokalbis. Buvau šio pokalbio liudininkas, ir atsimenu, kad svečias pavadino mūsų ambasadorių didesniu italu už save patį. Samprotavimai buvo visai paprasti ir įtikinami – italų diplomatas paskaičiavo kiek metų dėl tarnybos ir mokslų pats yra praleidęs užsienio šalyse ir padarė išvadą, kad lietuvis ambasadorius yra žymiai ilgiau gyvenęs Italijoje, o ir itališkai mokąs tikrai ne prasčiau. Savo ruožtu Stasys Lozoraitis prisipažino esąs labiausiai laimingas būtent dėl to, kad jo tėvas buvo paskutinysis prieš okupaciją Lietuvos įgaliotasis ministras Romoje, o jis čia būsiąs pirmuoju šalies ambasadoriumi po Nepriklausomybės atkūrimo. Italai neįprastai greitai – per tris savaites – sutvarkė ir įgaliojamųjų raštų įteikimo reikalus. Taigi jau gruodžio viduryje, po iškilmingos ceremonijos Prezidentūros rūmuose Kvirinale, Stasys Lozoraitis tapo visateisiu ambasadoriumi.
Metų gale Vilniuje buvo organizuojamas tradicinis visų Lietuvos diplomatinių atstovybių vadovų suvažiavimas. Daug kam netikėtai, Stasys Lozoraitis nusprendė jame nedalyvauti. Nusiųstame į ministeriją laiške jis motyvavo tuo, kad dar nespėjo susipažinti su ambasados Romoje problemomis. Į renginį teko važiuoti man, dėl ko, atvirai sakant, buvau labai patenkintas. Įdomus buvo ir suvažiavimas, o be to dar turėjau progą pasimatyti su šeima ir kartu praleisti trumpas Šv.Kalėdų atostogas.
Kai 1994-ųjų sausio pradžioje grįžau į Romą, radau Stasį Lozoraitį jau visiškai panirusį į ambasados reikalus. Netrukau įsitikinti jo darbo efektyvumu, nors dažniausiai viskas buvo atliekama paprastai, nesistengiant savęs sureikšminti, be jokios pompastikos, be išorinio blizgesio (Lietuvoje, deja, paplitusio). Stasys Lozoraitis beveik kiekvieną klausimą, kurio imdavosi, stengdavosi išspręsti nuo pradžios iki galo. Savo daug mačiusia rašomąja mašinėle jis pats spausdindavo laiškus, pats visur skambindavo telefonu, dažniausiai pats sutikdavo ir palydėdavo lankytojus. Žinoma, dar daugybė visokių rūpesčių likdavo ir man, bet dabar, praėjus jau visam dešimtmečiui, tuos kelis mūsų bendro darbo mėnesius prisimenu kaip bene lengviausius, mažiausiai įtemptus per visą diplomatinę mano praktiką.
Laikas iki balandžio vidurio prabėgo labai greitai. Mano bendravimas su ambasadoriumi neapsiribojo vien tiesioginiais darbo reikalais. Kartas nuo karto ilgokai pasikalbėdavome ir žymiai platesnėmis temomis. Tiek apie Lietuvą – beveik stebuklingą jos išsilaisvinimą iš Sovietijos, nelengvą dabartį, ateities perspektyvas, tiek ir apie globalias tarptautinių santykių ir diplomatijos problemas. Džiaugiausi, kad labai dažnai įvairiausiais klausimais mūsų vertinimai sutapdavo ir, net samprotavimai būdavo panašūs. Pasiginčydavome tik dėl kai kurių Lietuvos iškilių asmenybių ir jų vaidmens, atkuriant ir tvirtinant valstybę. Pastebėjau, kad tais atvejais, kai Stasys Lozoraitis jau turėjo susidaręs savo nuomonę, jos nebegalėdavo paveikti jokie argumentai.
Sklandų bendrą darbą sykį vis dėlto sudrumstė šioks toks nesusipratimas. Kalta buvo mūsų Užsienio reikalų ministerija, padarusi elementarą mandagumo klaidą. Atsitiko taip, kad vasario mėnesį netikėtai sulaukiau telefono skambučio iš Vilniaus – man buvo liepiama po kelių dienų skristi į Atėnus ir atstovauti Lietuvą svarbiame daugiašaliame forume. Pasirodo, vienas aukštas URM pareigūnas, turėjęs vykti į renginį, pakliuvo į automobilio avariją, susižeidė ir atsidūrė ligoninėje. Skubiai ieškant alternatyvaus sprendimo, kaip tik ir buvo pasirinkta mano kandidatūra, deja, URM pamiršo prieš tai bent informuoti ambasadorių Stasį Lozoraitį. Beje, Graikija tą pusmetį pirmininkavo Europos Sąjungai, o mes ten atstovybės dar neturėjome.
Dėl tokio URM poelgio ambasadorius, aišku, įsižeidė, juolab kad įvairių “sąskaitų” su Vilniumi turėjo dar iš Vašingtono laikų.(Nesusipratimų tada būta iš abiejų pusių.) Tai pajutęs, tuoj puoliau iš visų jėgų teisinti ministerijos pareigūnus, motyvuodamas jų jaunu amžiumi, nepatyrimu ir avarijos pasekmėmis. Labai nenorėjau, kad tie tikrai gabūs žmonės užsitrauktų “amžiną” ambasadoriaus nemalonę. Tada man pasirodė, kad nuo mano karštų argumentų Stasys Lozoraitis kiek atlyžo. Šiaip ar taip, jis labai nuoširdžiai padėjo man susiruošti į tą netikėtą kelionę.
O prieš tai, sausio pabaigoje, pora dienų buvome iškeliavę iš Romos kartu su ambasadoriumi. Pavijos mieste, netoli Milano, dalyvavome renginyje, pristatančiame naująją Lietuvą. Beveik jokių vaizdumo priemonių tada neturėjome, taigi daugiausiai teko remtis žodžio galia ir įtaiga. Stasys Lozoraitis pasirodė tiesiog puikiai – be abejo, tai lėmė ne tik tobulas kalbos mokėjimas bei iškalba, bet ir absoliutus klausytojų mentaliteto pažinimas. Stengiausi ir aš kiek galėdamas jam padėti, papildydamas ambasadorių daugiausiai asmeniniais sovietinės patirties pavyzdžiais. Smalsi auditorija, atrodo, liko labai patenkinta.
Nemažiau įdomi man buvo ir pati netrumpa kelionė į Paviją – beveik 600 km automobiliu į vieną pusę. Aš vairavau, ambasadorius sėdėjo šalia, ir galėjome išsišnekėti visokiausiomis temomis į valias. Ambasados automobilis Opel Astra buvo kuklus, bet naujas, tad lėkėme Italijos autostradoms įprastu, 150 km per valandą greičiu. Nepaisant to, Stasys Lozoraitis visą kelią važiavo neprisisegęs saugos diržų. Įsėdęs Romoje, jis iš karto pasakė apsauga nesinaudosiąs, nes kažkada buvęs liudininku vienos kraupios avarijos, per kurią visi keleiviai tik todėl, kad buvo prisisegę diržus, sudegė gyvi. Ambasadorius prisipažino suprantąs, kad neprisisegus pavojaus tikimybė yra daug didesnė, bet niekaip negalįs tos savo silpnybės įveikti…
Stasys Lozoraitis labai mėgo ir mokėjo bendrauti su žmonėmis. Tais laikais į Romą jau atkeliaudavo nemažai turistinių autobusų iš Lietuvos. Dažnai ekskursantai užsukdavo aplankyti ir Lozoraičių namus, kur jie visada būdavo labai maloniai priimami. Tie namai, Via Po 40, beje, buvo istoriniai – čia ilgą laiką, iki pat Nepriklausomybės atkūrimo, veikė egzilinė Lietuvos atstovybė prie Šventojo Sosto, iki pat mirties (mirė1983 m.) čia gyveno ir dirbo Diplomatijos šefas, ministras Stasys Lozoraitis vyresnysis. (Tik atvykęs į Romą, kokį mėnesį čia darbo vietą turėjau ir aš, bet vėliau, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kartu su Kaziu Lozoraičiu turėjome išsikraustyti). Susitikimai su turistais paprastai vykdavo erdviame kieme, kur ambasadorius ir ponia Daniela pavaišindavo visą jų būrį itališku vynu, kartu padainuodavo ir pašokdavo. Kartkartėmis dalyvaudavau tuose “piligrimų” pobūviuose, nes mūsų ambasada buvo visai netoliese.
Tų metų balandžio 16-oji – viena iš tokių dienų, kurios įstringa į atmintį visam gyvenimui. Buvo paprastas šeštadienis, pavakarę vienos mokyklos salėje turėjo vykti nedidelis koncertas, kurio atlikėjos buvo jauna lietuvaitė, besimokanti Romoje, ir jos buvusi mokytoja, atvykusi iš Lietuvos. Į koncertą šiek tiek vėlavau, nes per televiziją žiūrėjau kaip reta įtemptus naujojo Italijos Senato pirmininko rinkimus, kai lėmė vos vieno balso persvara. Sušilęs nuo skubėjimo ir emocijų, įpuoliau į salę, radau laisvą vietą paskutinėje eilėje, kaip tik šalia Stasio Lozoraičio. Pasirodo, ir jis buvo kiek pavėlavęs – ir lygiai dėl tos pačios priežasties, kaip ir aš.
Abu su ambasadoriumi taip ir nepajėgėme nurimti, neiškentėme pašnibždomis nepasidaliję šviežiais rinkimų įspūdžiais, nepasikeitę linksmais komentarais. Juolab kad abu simpatizavome tam pačiam, vos per plauką laimėjusiam, politikui. Veltui ponia Daniela bandė mus tildyti. Įsismarkavęs Stasys Lozoraitis ėmė šaipytis ir iš savęs, sakydamas, kad va koks jis esąs netvarkingas, išsidraikiusiais plaukais, nepasitempęs, kaip priderėtų ambasadoriui. Žiūrėkit, sakė, į mano brolį, koks jis orus, tvarkingai susišukavęs, visada punktualus – tikras ambasadorius. (Kazys Lozoraitis, ramiai sėdėdamas, kaip ir pridera, pirmojoje eilėje mūsų, aišku, negirdėjo). Į tai reagavau gal ir naivoku palyginimu: Jūs, sakiau, man panašus į tipišką amerikiečių ambasadorių, o Jūsų brolis – į britų!
Linksmesnio Stasio Lozoraičio kaip tą vakarą man neteko matyti. Ir kas tada galėjo pagalvoti, kad jam beliko gyventi mažiau nei du mėnesiai… O manęs, grįžusio namo po koncerto, iš karto laukė baisi žinia. Paskambinęs brolis pranešė, kad mūsų mamą Panevėžyje ištiko stiprus insultas ir ji tikriausiai neišgyvens. Kitą naktį mama mirė, ir aš skubiai išskridau į laidotuves.
Po dviejų savaičių, dar neatsigavęs po šios netekties, grįžau į Romą ir radau Stasį Lozoraitį jau sergantį. Jo jėgos seko labai greitai – matyt ir dėl to, kad organizmas nebepriėmė beveik jokio maisto. Kurį laiką ambasadorius vis tiek dar ateidavo į darbą, nors porai valandų ar valandai. Kol galėjo, pamažu atžingsniuodavo pats, o vėliau jau jį kas nors atlydėdavo. Apie savo būklę jis beveik nešnekėjo, tik pasiskųsdavo, kad peršti koją, kurią netyčia apsiplikęs karšta arbata. Prisipažinsiu, Stasio Lozoraičio ligos sunkumo tada nepajėgiau suvokti. Net kai jis kelias dienas visai nebeatėjo į ambasadą.
Gegužės 12-ąją, visą dieną, Romoje vyko svarbios mūsų derybos su italais dėl dvišalės Investicijų skatinimo ir apsaugos sutarties. Iš Lietuvos buvo atskridusi nedidelė ekspertų delegacija, vadovaujama tuometinės URM Ekonomikos departamento direktorės Dalios Grybauskaitės. Italų pusė iš anksto diplomatiniais kanalais buvo pateikusi savo projektą, kurį mūsiškiai atsivežė į Romą, “primargintą” bent trisdešimčia rimtų pastabų. Tuo metu jau turėjome suderėtas panašias sutartis su keliomis Vakarų ir Šiaurės Europos šalimis, tad žinojome, ką galima pasiekti. Tik niekas neįsivaizdavo, kad Italijoje tai bus įmanoma padaryti per vieną dieną. Bet atsitiko kaip tik taip.
Nuo pat ryto buvau kartu su mūsų derybininkais, ir po kelių valandų intensyvių pokalbių, net nebūdamas specialistas, supratau, kad italai vieną po kitos priima beveik visas lietuvių pastabas ir pataisymus. Aiškiai buvo matyti, kad jie atsitraukia nuo savo projekto, kurį tarpusavyje juokais buvome pakrikštiję “uzbekišku” (Jis buvo parengtas visoms buvusioms sovietinėms respublikoms). Tačiau, mano nuostabai, Dalia Grybauskaitė, užuot džiūgavusi, vis labiau niaukėsi. Galiausiai ji man tyliai prisipažino padariusi klaidą, kad nepaėmė prieš kelionę Vyriausybės įgaliojimų parafuoti šią sutartį. Tiesiog turėjusi labai mažai laiko tiems formalumams, o be to visai netikėjusi, kad pavyks taip greitai susitarti.
Susitarimas nenumaldomai artėjo, ir išgelbėti šioje keblioje situacijoje galėjo tik Stasys Lozoraitis – nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius. Paskambinau jam vėlyvą popietę, kai derybos jau visai artėjo prie pabaigos. Stasys Lozoraitis iškart suprato reikalo svarbą ir pažadėjo atvykti, tik atsiprašė, kad pats nelabai galįs vairuoti, nes šiek tiek karščiuojąs. Į Lozoraičių namus nusprendžiau važiuoti pats – tiesą sakant, nelabai būčiau ir turėjęs ką pasiųsti.
Mane pasitikusi ponia Daniela taip aiškiai smerkiamai sužaibavo akimis, kad net nejauku pasidarė. Tikrosios to žvilgsnio prasmės, žinoma, nesupratau. Tik ji ir brolis Kazys tada jau žinojo kraupiąją ligos diagnozę – kepenų vėžys, bet stropiai laikė paslaptyje nuo visų, nesakė ir pačiam Stasiui Lozoraičiui. Su italų ir mūsų derybininkais buvome sutarę, jog atvažiuosime, kai bus atliktos visos techninės procedūros, sutikrinti tekstai, kad kuo mažiau vargintume ligonį.
Į Farneziną, Italijos užsienio reikalų ministerijos rūmus, atvykome jau sutemus. Sutarties parafavimo ceremonija buvo neilga, bet tvyrojo kažkokia ypatinga, bemaž šventa atmosfera. Solidi italų diplomatų ir ekspertų delegacija rodė išskirtinę pagarbą Lietuvos ambasadoriui. Tarp jų buvo ir senų Stasio Lozoraičio draugų, kurie gal ir nujautė, kad mato jį jau paskutinį kartą…
Gegužės pabaigoje Stasys Lozoraitis susiruošė skristi į Vašingtoną. Jis norėjo pasikonsultuoti su amerikiečių gydytojais, kuriais pasitikėjo labiau, nei italais. Kelionės išvakarėse aplankiau ambasadorių, ir pamatytas vaizdas buvo toks graudus, kad mano akys nejučia pritvinko ašarų. Karštą vasaros dieną jis vilkėjo storą megztinį, mūvėjo vilnones kojines, bet iš paskutiniųjų stengėsi laikytis stovėdamas. Stasys Lozoraitis perdavė išsiųsti porą laiškų ir oficialų raštą, kuriuo laikinai, dviem savaitėms, pavedė man vadovauti ambasadai. Apsikabinome ir atsisveikinome.
Birželio 13-osios pavakarę bemaž visi negausūs Romos lietuviai rinkosi į Šv.Kazimiero kolegiją. Čia, koplytėlėje, buvo numatytos šventosios Mišios už Stasio Lozoraičio sveikatą. Jas ruošėsi laikyti grupė Lietuvos vyskupų, atvykusių svarbaus vizito į Vatikaną. Susirinkusiųjų, deja, laukė naujausia pritrenkianti žinia iš Vašingtono – Ambasadorius mirė. Ir Mišios jau buvo už jo vėlę…
Atspausdinta žurnale “Kultūros Barai” 2004, 8/9 nr.