Sigitas Kudarauskas (profesorius, habilituotas daktaras; 1990-93 m. buvęs Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas Estijos Respublikoje)
Vos tik pasaulyje pasklido žinia apie 1991 m. sausio 13-sios nakties Sovietų Sąjungos ginkluotą puolimą prieš Lietuvos nepriklausomybės gynėjus, radosi tarptautinio agresijos smerkimo, paramos Lietuvai. Dabartiniu metu, gyvenant šalia Putino valdomos Rusijos, gali paradoksaliai atrodyti anuometinės Jelcino vadovaujamos Rusijos pagalba Lietuvai, kurią ir noriu priminti.
Sausio 13-sios penkmečio proga „Lietuvos aide“ buvo išspausdinti mano prisiminimai apie tos dienos svarbius įvykius Taline – 1 pav. Prabėgus dar ketvirčiui amžiaus, aprašytieji įvykiai atrodo labiau reikšmingi, o išlikę ir atsiradę nauji dokumentai skatina papildomai komentuoti tų dienų situaciją.
1 pav. 1996.01.12 „Lietuvos aido“ fragmento faksimilė (padidintą tekstą žr. antrame puslapyje)
Visų pirma apie lemtingosios dienos išvakarėse Vilniuje praleistų dienų „suvenyrus“.
1991 m. sausio 10 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje buvo gauta M. Gorbačiovo telegrama-ultimatumas (2 pav.; kadangi likusi pas mane telegramos kopijos kampas nuplyšęs, tai trūkstamus žodžius pabandžiau atkurti žaliu šriftu). Šis dokumentas primena Gorbačiovo dviveidiškumą: kai po poros dienų šio SSRS vyriausio kariuomenės vado kariškiai faktiškai vykdė ultimatumą, jo autorius leido sau ramiai „miegoti“…
2 pav. SSRS prezidento M. Gorbačiovo telegrama-ultimatumas
Kitas „suvenyras“ – metalo atraiža, kokiomis konfrontuojanti prieš Aukščiausiosios Tarybos gynėjus „jedinstvininkų“ minia svaidėsi, provokuodama riaušes (3 pav.; ją man atidavė vienas gynėjų, su kuriais pasikalbėti buvau išėjęs iš palamento rūmų).
3 pav. Riaušių provokatorių priemonė
Grįžtant prie „Lietuvos aide“ aprašytų įvykių – Rusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Boriso Jelcino apsilankymą Taline 1991 m. sausio 13 d. Anuomet rašiau, jog Rusijos delegacijos atsivežti pasirašytinų dokumentų projektai buvo preliminariai suderinti ryšių priemonėmis su Baltijos valstybių vadovais – taip tuomet man atrodė. Iš tikrųjų buvo aptartas tik dokumentų paketo turinys, o parengti tekstai nebuvo žinomi. Pagrindinis dokumentas – Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos, :Lietuvos Respublikos ir Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos Aukščiausiųjų Tarybų pirmininkų Pareiškimas, kurio projektą su mano įrašytomis siūlomomis pataisomis išsaugojau (4 ir 5 pav.; tai bene vienintelis Pareiškimo pirminio projekto egzempliorius Lietuvoje).
Galima priminti B. Jelcino apsilankymo Taline 1991 m. sausio 13 d. ištakas. Išvakarėse Maskvoje buvo pasirašyta dvišalė Sutartis apie tarpvalstybinių santykių pagrindus tarp Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos ir Estijos Respublikos, kurioje be kita ko buvo pripažinta abipusė teisė į nepriklausomas valstybes ir teisė pasirinkti bet kokią tos nepriklausomybės formą. Prisiminęs vakarykštį susitikimą su Estijos vadovais, B. Jelcinas apie vidurdienį paskambino Estijos premjerui E. Savisaarui. (po aštraus susikirtimo su M. Gorbačiovu ir D. Jazovu). Pokalbis užtruko apie 45 minutes, kurio metu spontaniškai kilo idėja Baltijos šalių ir Rusijos vadovams nedelsiant susitikti Taline.
4 pav. Pareiškimo projekto su pasiūlytomis pataisomis pirmas puslapis
5 pav. Pareiškimo projekto su pasiūlytomis pataisomis antras puslapis
Pamatęs Pareiškimo projektą, iškart pastebėjau taisytiną preambulės pirmąją pastraipą, kurioje konstatuojamas neva konfliktas tarp Sąjunginės vadovybės ir Pabaltijo respublikų. Paklausiau estų, latvių – ar jiems viskas tinka? Ir tiktai neseniai suvokiau jų teigiamo atsakymo pagrindą, kadangi tokia traktuotė nesiprieštaravo jų paskelbtojo pereinamojo laikotarpio į nepriklausomybę sampratai. Lietuvai toks teiginys buvo nepriimtinas, todėl išdrįsau pasinaudoti asmenine pažintimi su B. Jelcinu ir tiesiogiai jam pasakiau, kad reikėtų kai ką pataisyti – Jelcinas neprieštaravo.
Mano asmeninė pažintis su B. Jelcinu atsitiktinai prasidėjo 1998 m. liepos 14 d., kai vykstant į šventinį priėmimą Prancūzijos ambasadoje Kremliaus autoūkis pristigo mašinų, ir manęs paklausė: „Ar nesutiksiu važiuoti kartu su Borisu Nikolajevičium?“. Po šios pažinties dažnokai pasikalbėdavome Aukščiausios Tarybos kuluaruose.
Taigi, B. Jelcinas sutiko (o taip pat estai, latviai) ir su visomis pasiūlytomis pataisomis, kurios iš esmės pakeitė dokumentų rangą: dokumentai pasirašyti ne kažkurių sąjunginių respublikų, o keturių nepriklausomų (suverenių) valstybių vadovų.
Deja, dėl kolegų estų gudravimo negalėjau pataisytų dokumentų projektų pasiųsti Vytautui Landsbergiui. Jam dokumentai (galutiniam pasirašymui) buvo išsiųsti tiktai po iškilmingo pasirašymo Taline. Dokumentų pasirašymo nuotrauka iš 1992.01.07 laikraščio „Päevaleht“ (Sausio 13-sios metinių proga) 6 pav.
6 pav. Iškilmingas dokumentų pasirašymas
Visų keturių valstybių vadovų pasirašytą Pareiškimą (7 ir 8 pav.) ir Kreipimąsi į Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių dar galima rasti Lietuvos Respublikos Seimo senesniame tinklalapyje http://www3.lrs.lt/pls/inter/sausio_13?p_r=4076&p_k=1. Šiuos dokumentus parafavau pasirašydamas jų kamputyje – tai galima pastebėti pasirašymo momento fotografijoje 6 pav. ir Pareiškimo kopijoje 8 pav.).
7 pav. Galutinai pasirašyto Pareiškimo pirmas puslapis
8 pav. Galutinai pasirašyto Pareiškimo antras puslapis
Apie Pareiškimo reikšmę yra kompetentingai pasisakęs prof. Dainius Žalimas, pavadindamas jį „Talino deklaracija“ (1991 METŲ LIETUVOS SUTARTIES SU RUSIJA DĖL TARPVALSTYBINIŲ SANTYKIŲ PAGRINDŲ REIKŠMĖ. Prof. Dr. Dainius Žalimas 23-53.pdf (parlamentostudijos.lt) Parlamento studijos 24 | 2018):
Stiprų stimulą derėtis dėl Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties ir ją pasirašyti suteikė vadinamoji Talino deklaracija – 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos, Estijos, Latvijos ir Rusijos vadovų bendras pareiškimas, kuriuo šios keturios šalys pareiškė pripažįstančios viena kitos suverenitetą. Juo taip pat buvo pasmerkta SSRS vadovybė dėl jėgos naudojimo Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse, deklaruota ištikimybė demokratijos ir jėgos nenaudojimo principams bei šalių pasirengimas padėti viena kitai, jei kiltų grėsmė kurios nors iš jų suverenitetui.
Pastebėtinas ir tas Taline pasirašytų dokumentų unikalumas, kad vargu ar esama daugiau tokių keturšalių dokumentų.
Apie paskelbtuosius dokumentus ir visą B. Jelcino misiją Taline iškalbingai paskelbė pats M. Gorbačiovas savo knygoje „Vienas su savimi“ (ištrauka iš publikacijos Bernardinai.lt, 2013.01.21):
O Jelcinas skubiai išskrido į Taliną susitikti su Baltijos šalių vadovais, ten pasirašytame kreipimesi į Jungtinių Tautų Organizaciją incidentas Vilniuje buvo įvertintas kaip „Tarybų Sąjungos agresija prieš Lietuvą“. Ragindamas Pabaltijyje dislokuotus kariškius laikytis rimties ir ramybės, jis padarė iš esmės provokacinį pareiškimą, kad „apginti suvereniteto be Rusijos armijos mums, matyt, nepavyks“. Per Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos posėdį griežtai pasmerkiau šį beprecedentį, toli siekiantį pareiškimą, kuriame nuskambėjo grasinimas suskaldyti ginkluotąsias pajėgas.
Tai, kad M. Gorbačiovas vos ne pažodžiui atkartoja Sausio 13-sios situacijos vertinimą, kurį pasiūliau Pareiškimo preambulės pataisoje (žr. 4 pav.), galiu vertinti kaip „komplimentą“ – pataikiau… M. Gorbačiovą suerzino ir B. Jelcino kreipimasis į kariškius (http://www3.lrs.lt/pls/inter/sausio_13?p_r=4097&p_k=1) į taip vadinamus rusakalbius Baltijos valstybių gyventojus, o taip pat B. Jelcino atsakymai žurnalistams spaudos konferencijoje (ypač tai, jog netiki agresija Vilniuje be Gorbačiovo žinios).
Savo ruožtu B. Jelcinas suvokė tos dienos savo veiksmų reikšmę ir atsakomybę už juos – žinią apie grįžimo į Maskvą lėktuvu pavojingumą realiai įvertino. Kiek reikšminga B. Jelcinui (nekalbant apie reikšmę Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims) jo Sausio 13-sios akcija netiesiogiai parodo ir Boriso Jelcino muziejaus Jekaterinburge ekspozicija. Pridedu nuotraukas, kurias 2018 m. balandžio mėn. dukra Saulenė Kudarauskaitė padarė šiame muziejuje (tarnybinės kelionės į Jekaterinburgą metu).
„Jelcino drąsos ir nuoseklumo dėka karinio konflikto Baltijos šalyse eskalacija sustabdyta“ – taip skamba paskutinė nuotraukoje matoma frazė. Taigi, tai buvo svari parama Lietuvos nepriklausomybės gynėjams.