Prieš kurį laiką LM atspausdino dalelę mano prisiminimų apie diplomatinę tarnybą 1990–1991 metais (2011-09-30). Redakcijai vis primenant mano neatsargų pažadą dar ką nors parašyti apie diplomatinį darbą, ilgokai dvejojau, ką galėčiau papasakoti, kol pasirinkau epizodą iš savo tarnybos Niujorke.
Buvo 2000-ųjų metų ruduo. Jau beveik metus dirbau Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke, jaučiausi pakankamai „apšilęs”, pajėgus imtis įvairiausių uždavinių. Vieną kitą rimtesnę problemą buvau sėkmingai išsprendęs, užmezgęs naudingų, o ir malonių pažinčių. Nusistovėjo šilti santykiai su Niujorko ir plačių jo apylinkių lietuviais, kurie burdavosi apie kelias išlikusias parapijas. Daugelis mielai lankydavosi ir mūsų konsulato kultūriniuose renginiuose. Pavyko ir pirmieji kontaktai su gausiomis ir įtakingomis vietos žydų organizacijomis. Su jomis kartais atsirasdavo keblių reikalų, bet kol kas sekėsi juos sutvarkyti – atvirai sakant, daugiau remiantis sveiku protu, nei gaunamomis instrukcijomis. Pastebėjau, kad žydai vertino mano neformalų, „gešefto” stilių.
Tuo metu kaip tik gavau nurodymą įteikti Lietuvos valstybės apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių – netoli Niujorko gyvenančiai lietuvei Nijolei Bražėnaitei. (Mieli skaitytojai šią puikią moterį tikriausiai gerai žino kaip žymaus pokario partizano Juozo Lukšos žmoną.) Apdovanojimas iš tikrųjų buvo skirtas ponios Nijolės motinai Konstancijai Bražėnienei (po mirties) už žydų vaikų išgelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais. Nedidelę ceremoniją, aišku, buvo galima organizuoti tiesiog mūsų konsulate, pasikvietus keliolika svečių. Bet man šovė į galvą mintis įteikti apdovanojimą per didesnį viešą renginį.
Žinojau, kad vienoje Long Ailando salos bibliotekoje buvo rengiamasi atidaryti labai įdomią fotografijų parodą. Jauno Lietuvos žydo prieš karą darytos nuotraukos rodė Klaipėdą ir Kauną istorinių lūžių išvakarėse. Jų autorius George’as Birmanas, tuomet jau sulaukęs 78 metų amžiaus, gyveno Niujorke ir mudu buvome geri pažįstami.
Pažintį su ponu Birmanu „paveldėjau” iš savo pirmtako, buvusio generalinio konsulo Petro Anuso. (Beje, diplomatiniame darbe toli gražu ne visada pasiseka perimti savo kolegų pažintis, nes žmogiški ryšiai yra labai asmeniški.) Bendraudavome lietuviškai – tik kai susitikdavome kartu su jo labai malonia žmona, pereidavome į anglų kalbą. Birmanas duodavo vertingų patarimų, atkreipdavo dėmesį į svarbius įvykius ir reiškinius, kartais net parūpindavo kvietimų į man įdomius žydų organizacijų kultūrinius renginius.
Birmanas ne tik pats išsigelbėjo iš Holokausto košmaro, bet ir sugebėjo stebuklingai išsaugoti savo nuotraukas ir negatyvus. Vienerius metus jis ištvėrė Kauno gete, o vėliau buvo pasiųstas dirbti sunkiųjų darbų Kėdainių aerodromo statybose. Drąsus jaunuolis galiausiai iš ten pabėgo, įžūliai užkasęs nuotraukas ir asmeninius dokumentus pačiame lageryje, lengvai įsidėmimoje vietoje. Kai nacius iš Lietuvos išstūmė sovietai, Birmanas grįžo pasiimti savo brangiausių daiktų, o netrukus jis išdūmė į Vakarus – kuo toliau nuo naujųjų okupantų…
Buvo labai tikėtina, kad retų nuotraukų paroda sutrauks daug žiūrovų – ypač Niujorko žydų, todėl ir nusprendžiau prie jos atidarymo priderinti minėtą apdovanojimo ceremoniją. Bibliotekos vadovybė su tuo sutiko, nesunkiai sutarėm ir renginio datą – rugsėjo 23-iąją – Lietuvos žydų genocido atminimo dieną.
Džiaugdamasis, kad organizaciniai dalykai klostosi gerai, kartu jaučiau ir tam tikrą nerimą. Mat vienas žymus Niujorko lietuvis – rašytojas Algirdas Landsbergis – primygtinai siūlė atsisakyti tokio, jo nuomone, rizikingo sumanymo. Rašytojas baiminosi provokacijų, kurios lengvai galinčios kilti, kartu susirinkus didesniam būriui žydų ir lietuvių. Šio patyrusio žmogaus geranoriškus patarimus labai vertinau, bet šįkart ryžausi jo nepaklausyti ir surizikuoti.
Beje, su Algirdu Landsbergiu buvom susitikę vos porą kartų – daugiausia bendraudavome telefonu. Jis gyveno tolokai nuo Manheteno, apie Long Ailando salos vidurį ir, taupydamas laiką bei galbūt sveikatą, konsulate nesilankė. Algirdas Landsbergis garsėjo savo paskaitomis, kurias reguliariai skaitė daugelyje salos bibliotekų. Tematika buvo nepaprastai įvairi – nuo viduramžių literatūros ar dailės iki Sovietų Sąjungos žlugimo peripetijų. Mudu ir susipažinome po vienos tokios paskaitos, kurią, iš anksto nepranešęs, išklausiau inkognito ir buvau sužavėtas šnekėtojo erudicijos, iškalbos, pedagoginio talento.
Mačiau ir Algirdo Landsbergio pjesės „Penki stulpai turgaus aikštėje” pastatymą viename eksperimentinių Manheteno teatrų (Off Off Broadway). Jaunų aktorių ir režisierių sukurtas dviejų dalių spektaklis ėmėsi gretinti tragišką Lietuvos pokario partizanų istoriją su šių dienų palestiniečių kova už savo valstybę. Sugretinimas man pasirodė kiek savotiškas, bet bendras spektaklio įspūdis buvo visai neblogas.
2000-ųjų rugsėjo 23-osios popietę Great Necko biblioteką tikrai užplūdo gausi, įvairiatautė publika. Žmonės smalsiai apžiūrinėjo unikalias nuotraukas, vaišinosi kukliais mūsų parūpintais užkandžiais ir vynu, šnekučiavosi. Lietuviai daugiausia bendravo su lietuviais, o žydai su žydais. Šen bei ten pasigirsdavo ir aštresnis žodis. Kiek galėdami, delsėme pradėti oficialiąją dalį, nes laukėme vieno svarbaus, bet, deja, gerokai vėluojančio dalyvio.
Laukimą staiga nutraukė nepažįstama moteris, priėjusi prie manęs ir nervingai mestelėjusi angliškai: „Ką Jūs asmeniškai žinote apie žydus?” Jos replika man buvo lyg koks signalas pagaliau pradėti renginį. Kai visi susėdo gretimoje konferencijų salėje, savo žodį pradėjau nuo tik ką užduoto klausimo. „Taip, taip, aš tikrai to paklausiau”, – čia pat iš kėdės gyvai reagavo toji moteris. Pagyvėjo ir visa salė, o aš prisipažinau, kad iš savo patirties tikrai žinau nedaug, nes gimiau jau po karo.
Papasakojau apie žydą klasės draugą Panevėžyje, su kuriuo kartu sportuodavome, ir apie kitą žydą vilnietį, su kuriuo atkakliai varžydavomės mokinių matematikos olimpiadose, o vėliau kartu studijavome matematiką Vilniaus universitete. Sakiau, kad šis dabar jau senokai gyvena Amsterdame, ir esu jį ne kartą aplankęs, lauktuvių nuveždamas jo labai mėgstamos lietuviškos saulėgrąžų chalvos. Pridūriau, kad mano duktė prieš kelias dienas atskrido į Niujorką kaip tik per Amsterdamą. Jei jai nebūtų pavykę sėkmingai persėsti į kitą lėktuvą, tas senas pažįstamas būtų apsiėmęs ją pagloboti. (Priekyje sėdinti duktė net išraudo, netikėtai tapusi „vaizdumo priemone”, bet ji žinojo, kad kalbėjau tikrą tiesą…)
Po tokių mano improvizacijų įtampa atslūgo ir buvo galima pereiti prie oficialesnių kalbų. Perskaičiau Lietuvos prezidento dekretą ir įteikiau garbingą apdovanojimą Nijolei Bražėnaitei. Atsakomuoju žodžiu ji papasakojo, kaip mama karo metais priglaudė ir išgelbėjo du žydų vaikus – septynerių metų mergaitę Sarą ir devynerių berniuką Aleksą. Man labiausiai įstrigo, kad berniuką į namus už rankos parvedė Nijolės brolis Mindaugas, vilkėjęs vokišką uniformą, nes tuo metu tarnavo pagalbiniuose kariuomenės daliniuose!
Moteriai bebaigiant jaudinantį pasakojimą, prasivėrė salės durys ir, lyg pagal kokį Holivudo scenarijų, jose pasirodė ilgai lauktas, smarkiai vėluojantis svečias. Tai buvo tas pats Aleksas, dabar jau 66 metų vyras. Pasirodo, važiuodamas iš kito svarbaus – šeimos – renginio, jis buvo pakliuvęs į didžiulį transporto kamštį, bet iš paskutiniųjų stengėsi tesėti Nijolei duotą žodį. Alekso papasakoti prisiminimai, žinoma, dar labiau sušildė vakaro atmosferą.
Apskritai tą rudenį gyvenimas Amerikoje tekėjo įprasta, per ilgą laiką susiklosčiusia vaga. O po metų Niujorko ir Vašingtono jau lauks Rugsėjo 11-osios siaubas su teroro lėktuvais ir apokaliptiniais griuvėsių vaizdais. Savi nekasdieniai išbandymai teks ir mums, diplomatams…