R. Bernotas: Prisiminimai apie Lietuvos ir Taivano santykių pradžią, Kinijos reakcijas ir atsaką

Savo diplomatinę karjerą pradėjau prieš 30 metų, 1991 m. rudenį, spalio mėn. pradžioje. Tuo metu buvau Lietuvos – Japonijos Asociacijos prezidentas, todėl Užsienio reikalų ministerijoje man buvo pavesta kuruoti Azijos šalis. Tapau Azijos ir Okeanijos šalių skyriaus vedėju.

Maždaug po mėnesio gavome notą, kad, vykdamas iš Rygos į Lietuvą, atvyks Taivano užsienio reikalų viceministras John Chiang. Mes buvome ką tik užmezgę santykius su Kinija, kur viceministras Gediminas Šerkšnys ilgai derėjosi su Kinijos diplomatais Niujorke. Tada buvo sutarta, kad Lietuva nemegs oficialių santykių su Taivanu, suprantant, kad tai diplomatiniai santykiai. Kitokie santykiai galimi. Savo ruožtu Kinija nustojo prieštarauti mūsų priėmimui į Jungtines Tautas. Tuo metu tai buvo mūsų Nepriklausomybės pripažinimas.

Taigi, mes staigiai parašėme atsakomąją notą Taivanui, sakydami, kad visi esame dabar užsiėmę (tai buvo tiesa tuo metu), kad negalime priimti viceministro. Atėjo dar viena diplomatinė nota iš Taivano, kad viceministro J. Chiang vadovaujama delegacija atvyksta iš Rygos į Lietuvą ir prašoma sutikti delegaciją sienos kirtimo punkte tada ir tada. Nebuvo ką daryti, teko išsirašyti automobilius ir vykti pasitikti viceministro. Sutarėme, kad Užsienio reikalų ministerijai atstovausiu aš pats, o sutikimui vadovaus Užsienio ekonominių ryšių ministras Vytenis Aleškaitis.

Taivano viceministras pastebėjo, kad Lietuvoje yra daug vietos, – mažai gyventojų. Apgyvendinome vyriausybiniuose svečių namuose Z. Sierakausko gatvėje. Ten vyko visi susitikimai.

Vakare tarp dviejų delegacijų prasidėjo derybos. Taivano viceministras pasiūlė sudaryti konsulinių santykių sutartį tarp dviejų šalių. Žinodamas, kad tai stipriai komplikuotų neseniai užmegztus santykius su Kinija, teigiau, kad tokia sutartis mums netinka. Buvo nemalonu išklausyti pasipiktinusio viceministro kalbą, kad Taivanas nepripažino Lietuvos okupacijos, o mes taip atsilyginame. Bet po 10 minučių J. Chiang nusiramino ir labai dalykiškai pasiūlė sudaryti sutartį dėl Taipėjaus atstovybės atidarymo Vilniuje, ir Vilniaus atstovybės atidarymo Taipėjuje. Svečiai ištraukė paruoštą tekstą, ir mes su juo susipažinome. Tame tarpe ten buvo tekstas, kad “šalys išduos keliones lengvinančius dokumentus”. Viceministras paaiškino, kad čia omenyje turimos vizos. Atrodė, kad tekste nėra teiginių, kurie akivaizdžiai komplikuotų santykius su Kinija. Buvau nuomonės, kad galime pasirašyti tokią sutartį. Iškilo problema, kaip atspausdinti tekstus pasirašymui. Vienas iš lietuvių verslininkų, dalyvavusių susitikime, atvežė savo spausdinimo mašinėlę. Sutartį tarp Lietuvos ir Taivano pasirašė viceministras J. Chiang ir ministras V. Aleškaitis.

Taivano delegacija išvyko pozityviai nusiteikusi.

Po poros savaičių gavome griežtą Kinijos notą su prašymu paaiškinti, ką reiškia Lietuvos pasirašyta sutartis su Taivanu. Parašiau atsakomąją notą, kad Kiniją matome kaip sudėtingą šalį, kurioje yra įvairaus ir besikeičiančio statuso dalys, ir kad mes turime teisę plėtoti santykius su visomis Kinijos dalimis. Po poros savaičių gavome analogišką Kinijos notą, ją kolegos įteikė drebančiomis rankomis. Parašiau analogišką ankstesniam atsakymą. Po poros savaičių, – vėl griežta Kinijos diplomatinė nota su reikalavimu pasiaiškinti. Parašiau atsakomąją notą su ankstesniu tekstu apie Kinijos dalis ir pridėjau, kad norime vystyti santykius su Kinija, jei tam nebus keliamos dirbtinės kliūtys. Ir stojo tyla. Daugiau notų iš Kinijos nebuvo. Po kelių mėnesių Kinija atidarė ambasadą Vilniuje. Kiek vėliau, jau būdamas užsienio reikalų viceministru, vadovavau Lietuvos delegacijai vykusiai į Kiniją konsultacijoms. Girdėjau, kad kinai gerbia mūsų Kinijos politiką.

1992-jų metų vasarą gavome notą iš Taivano, kad vėl atvyksta viceministro vadovaujama delegacija. Kažkurio diplomatinio priėmimo metu apie tai pasakiau Kinijos ambasadoriui. Jis pareiškė, kad Taivano viceministras neturi vykti į Lietuvą. Jam pabrėžiau, kad jis atvyksta ir paklausiau, kaip geriausiai sutvarkyti šį reikalą. Kinijos ambasadorius užsirūkė, pagalvojo ir pasakė – padarykite, kad apie tai nebūtų parašyta spaudoje. Taip ir padarėme. Su Taivano viceministru susitiko ir Užsienio reikalų ministras A. Saudargas. Formaliai jis tuo metu buvo atostogose, tad jeigu kiltų kokių klausimų, galėtume teigti, jog tai buvo neformalus susitikimas. Jokių Kinijos reakcijų nesulaukėme.

Tuo metu Latvija jau buvo pasirašiusi konsulinę sutartį su Taivanu ir susilaukė didelio Kinijos pasipiktinimo. Dar vėliau Latvijos diplomatai man sakė, kad nebuvo didelių investicijų iš Taivano, nors taip buvo žadėta.

Scroll to Top