PIRMASIS BALTIJOS ŠALIŲ VADOVŲ VIZITAS BRIUSELYJE IR NATO
1991.05.31-06.01
Rimantas Morkvėnas
Minėtomis dienomis Briuselyje viešėjo Lietuvos, Estijos ir Latvijos delegacijos, vadovaujamos šalių vadovų Vytauto Landsbergio, Arnoldo Ruutelio ir Anatolijaus Gorbunovo. Formalus vizito tikslas – svečių teisėmis dalyvauti Beniliukso Tarybos eiliniame posėdyje, tačiau be šito pavyko pasiekti ir kitų, sakyčiau, žymiai reikšmingesnių, dalykų.
Tuo metu buvau Lietuvos URM atstovas mūsų Informacijos biure Briuselyje, t.y. faktinėje neoficialioje šalies atstovybėje, ir aktyviai dalyvavau organizuojant šį vizitą. Kaip beveik visada tais laikais, ruoštis teko paskubomis, gerokai improvizuojant. Vis dar nesulaukdama tarptautinio pripažinimo, Lietuva gyveno nuolatinio išorinio spaudimo sąlygomis. Mūsų aukščiausieji pareigūnai buvo pervargę ir nuo įtampos, ir nuo neįpratimo paskirstyti darbus savo pavaldiniams. Žinoma, juos slėgė ir pasitikėjimo nepatikrintais žmonėmis problema.
Likus savaitei iki vizito, gavau netikėtą prašymą iš profesoriaus V.Landsbergio sekretoriato: gal galima būtų aplankyti ir NATO būstinę? Čia tai buvo uždavinys! Tiesa, Briuselyje dirbau jau nuo 1990-ųjų lapkričio, buvau spėjęs užmegzti nemažai naudingų pažinčių su Belgijos ir Europos Bendrijų pareigūnais, Briuselyje reziduojančiais kitų šalių diplomatais, bet NATO žmonių tuomet dar nepažinojau. Ir pats Aljansas tada man atrodė lyg kokia neprieinama tvirtovė.
Pasitaręs su kai kuriais patikimais ir geranoriškais pažįstamais, nusprendžiau kreiptis tiesiai į pačią NATO būstinę. Telefonu paskambinau vienam pačių aukščiausių Aljanso politinių pareigūnų. Į mano prašymą priimti tris Baltijos šalių Prezidentus, kaip ir tikėjausi, jis atsakė neigiamai, nors kalbėjo labai mandagiai. Į tai atsakiau, kad mes suprantame, kad oficialus susitikimas kol kas negalimas, tad gal įmanoma būtų jį suorganizuoti neoficialiai, pavyzdžiui, pakvietus kokiai nors trečiajai šaliai? Tiesą sakant, tardamas šią formuluotę pats aiškiai nežinojau, kas galėtų būti ta “trečioji šalis”. Turėjau tik tam tikrų idėjų, bet svarbiausia buvo kaip nors “užsikabinti”. Dideliam mano džiaugsmui, pašnekovas paprašė laiko pagalvoti ir pažadėjo pats paskambinti.
Trejetą dienų su nerimu laukiau šio skambučio. Kas padės surengti tą susitikimą, jei atsakymas bus teigiamas? Kai aukštasis pareigūnas pagaliau paskambino, jo dėstomos formuluotės iš karto net nepajėgiau suprasti. Mano anglų kalbos žinios tuomet buvo gal ir neblogos, bet prie ypatingų diplomatinių vingrybių dar tikrai nebuvau pripratęs. Dar kartą perklausęs “ūkiškai”, pagaliau suvokiau, kad jie patys surado mus kviečiančią “trečiąją šalį”. Susitikimą ėmėsi rengti Danijos misija prie NATO.
Pakankamai sudėtinga buvo suorganizuoti ir kitus vizito susitikimus. Aukščiausieji Belgijos pareigūnai prisibijojo oficialiai priimti mūsų vadovus. Be abejo, kaip galėdama stengėsi trukdyti ir Maskva. Nemenka problema buvo ir tai, kad tuo metu nei Latvijos, nei Estijos atstovų Briuselyje nebuvo ir man teko derinti visų trijų delegacijų programą ( dalis jos buvo bendra , o dalis – atskira). Laimei, susilaukiau tikrai nesavanaudiškos pagalbos iš Krikščionių demokratų internacionalo, kurio būstinė buvo Briuselyje ir kuris nuo pat pradžių labai rėmė mūsų biurą.
Baltijos šalių delegacijos atskrido į Briuselį specialiu lėktuvu tiesiai iš Vilniaus, kur prieš kelionę turėjo bendrą posėdį. Tai buvo bene pirmasis po daugybės metų oficialus tiesioginis skrydis iš Baltijos kraštų į Vakarus. Pasitikti garbingų svečių tą penktadienio rytą į oro uostą susirinko negausus, bet labai aktyvus būrelis išeivių lietuvių, latvių bei estų, suvažiavusių iš visos Belgijos ir iš kaimyninių šalių. Plazdėjo tautinės vėliavos, mirgėjo laisvės reikalaujantys transparantai, skambėjo dainos. Visi būriavomės prie tvoros, skyrusios mus nuo karinio (ir aukštųjų svečių) terminalo.
Tuo metu netikėtai pasirodė Sovietų ambasadoriaus Belgijoje limuzinas ir tuoj dingo už trumpam prasivėrusių vartų, vedančių link nusileidimo tako. Daug nesvarstęs puoliau ir aš prie tų vartų. Žinoma, tada neturėjau ir negalėjau turėti jokių oficialių diplomatinių akreditacijų, nei specialių leidimų, tad budinčiam kareiviui pakišau tik savo itin kukliai atrodžiusį Lietuvos URM pažymėjimą, energingai aiškindamas, kad privalau pasitikti savo šalies Prezidentą. Po trumpo sąmyšio vis tik buvau įleistas ir netrukus Belgijos Protokolo atstovo supažindintas su SSRS ambasadoriumi Nikolajum Afanasievskiu. Neakivaizdžiai apie jį šiek tiek žinojau (spėju, kad ir jis apie mane), bet susitikti iki tol dar neteko. Ambasadorius, žinoma, čia buvo atsiųstas tik tam, kad aiškiai pademonstruotų, kam priklauso Baltijos šalys! Su šiuo patyrusiu diplomatu spėjome pasikeisti tik keliomis beveik bereikšmėmis frazėmis, bet viena jo ištarta mintis man nuskambėjo keistokai: “Aerouostuose ir kapinėse kažkodėl visada šalta”. Rytas tikrai buvo vėsokas, bet kažin ar ambasadoriaus pasąmonė neišdavė ir kitokių minčių…Vilniaus lėktuvas, nors kiek ir pavėlavęs, nusileido sėkmingai. Žinoma, jo dar nepuošė jokia trispalvė ar kita lietuviška atributika – ant šono mėlynavo tik užrašas stora kirilika AEROFLOT, – bet vis tik jis buvo mums savas.
Iš oro uosto, motociklininkų eskorto lydimi, nulėkėme į viešbutį. Čia buvo laiko tik pasidėti daiktus, nes tuoj reikėjo važiuoti į NATO būstinę. Kol įtikinėjau belgus, kad mums dar paliktų eskortą, atsitiko kitas netikėtumas – latviai pareiškė, kad jų vadovas A.Gorbunovas nevažiuos į NATO, nes “turi pasiruošti popietiniams posėdžiams”. Vietoj jo jie pasiūlė užsienio reikalų ministrą Janį Jurkaną, kuris net nebuvo įtrauktas į delegacijos sąrašą, iš anksto nusiųstą į Aljanso būstinę! Turėjau dar skubiai ten paskambinti ir atsiprašyti, kad mano atsiųstame fakse buvo įsivėlusi “korektūros klaida” ir vietoj įrašytos Tutans (A.Gorbunovo padėjėjo) pavardės turėtų būti Jurkans…
Į NATO būstinę įžengėme per pagrindinį įėjimą, o vėliau buvome palydėti į Danijos misijos patalpas. Susitikime, kuris užtruko beveik dvi valandas (vietoj numatytos vienos), natiečių delegacijai vadovavo danų ambasadorius Ole Bierring. Be jo dalyvavo Islandijos ambasadorius, Kanados nuolatinio atstovo pavaduotojas, kiti pareigūnai. Baltijiečių delegacijoje pirmuoju smuiku, be abejo, grojo V.Landsbergis, kuris kalbėjo lietuviškai, nuostabiai į anglų kalbą verčiant Kęstučiui Girniui. Mūsiškiui visai neblogai ir netikėtai drąsiai antrino estas A.Ruutelis. Buvo plačiai keičiamasi nuomonėmis apie mūsų regiono ir visos Europos saugumo problemas bei galimus jų sprendimus. Susitikimo šeimininkai džiaugėsi, išgirdę tikrai įdomių ir originalių minčių, kuriomis žadėjo pasidalyti su visais sąjungininkais. O mes po susitikimo sunkiai tramdėme triumfo šypsenas – juk pirmą kartą peržengėme pačios NATO slenkstį!
Netrukus jau dalijomės karštais įspūdžiais su savo didžiausiais rėmėjais ir pagalbininkais, pakvietusiais delegaciją pietums į mažą, kuklų restoranėlį netoli mūsų Biuro. Kiek vėluodami, atlėkėme į jį, vis dar lydimi tų pačių motociklininkų, kurie šiame tikrai neištaigingame kvartale sukėlė neregėtą praeivių ir gatvės prekiautojų susidomėjimą. Mūsų globėjai krikdemai sugebėjo neformaliems pokalbiams pakviesti ir keletą svarbių Belgijos politikų bei aukšto rango URM pareigūnų. Visi tokie kontaktai anais laikais buvo labai nelengvai pasiekiami ir dėl to ypač vertingi.
Po pietų jau visi trys vadovai ir delegacijos nuvyko į Beniliukso tarybos plenarinį posėdį. Buvo numatyta, kad svečiai čia tik pasėdės svečių tribūnoje, o pasisakyti gaus vėliau, kažkur užkulisiuose, vieno Tarybos pakomitečio posėdyje. Tačiau paskutiniu momentu planai kažkodėl pasikeitė, ir Lietuvos, Estijos ir Latvijos vadovai (būtent šia beveik nepaaiškinama tvarka jie būdavo pristatomi per visą vizitą) buvo pakviesti pasakyti kalbas čia pat, iškilmingoje Belgijos Senato sąlėje. Deputatai juos priėmė labai šiltai ir draugiškai.
Neilgai spėję pasidžiaugti šiuo dėmesiu, netrukome sulaukti ir pirmosios nesėkmės. Iš anksto buvau gana tvirtai sutaręs, kad Baltijos šalių vadovus neoficialiai priims Belgijos užsienio reikalų ministras Markas Eyskensas. Deja, visai priartėjus sutartam laikui, tas pats gana aukšto rango “ryšininkas” iš belgų URM, rausdamas ir baldamas man pranešė, kad susitikimas atšaukiamas, “staiga atsiradus nenumatytoms aplinkybėms”. Gana greit paaiškėjo ir tos “nenumatytos aplinkybės” – tiksliai tą pačią valandą skubaus susitikimo su ministru pasiprašė sovietų ambasadorius…
Kitą dieną, per spaudos konferenciją, kažką užuodę belgų žurnalistai tiesiai paklausė V. Landsbergio, ar tikrai rusų ambasadorius sutrukdęs jo susitikimą su ministru M.Eyskensu. Atsakymas buvo, sakyčiau, labai landsbergiškas : “Nežinau, ar ambasadorius sutrukdė, ar kas kitas, bet kad žadėtas susitikimas neįvyko – tai faktas”. Šis epizodas nuskambėjo per visus svarbiuosius Belgijos laikraščius ir televizijos kanalus, ministras turėjo teisintis, kad pasimatymas su ambasadoriumi buvo numatytas iš anksto ir t.t. Guodėmės, kad iš to triukšmo, ko gero, gavome daugiau naudos, nei jos būtume turėję iš atsargaus, diplomatiško pokalbio su M.Eyskensu.
Beje, visa ta spaudos konferencija buvo labai sėkminga – susirinko ypač daug Briuselyje akredituotų žurnalistų ir svarbiausių tarptautinių naujienų agentūrų atstovų, kurie labai aktyviai kamantinėjo visus tris vadovus. Be to, V.Landsbergis dar davė ilgą atskirą interviu vienam žymiausių Belgijos politikos apžvalgininkų P.Mathil, kuris buvo atspausdintas prestižiškajame dienraštyje “Le Soir”. Gaila tik, kad žurnalistams negalėjome papasakoti apie savo turiningą susitikimą NATO būstinėje – buvome diskrečiai paprašyti kol kas apie tai viešai nesigirti…
Tą dieną turėjome ir dar vieną, iš anksto nenumatytą, svarbų susitikimą – Norvegijos reikalų patikėtinio kvietimu apsilankėme šios šalies ambasadoje. Aukštasis diplomatas pirmiausia atsiprašė baltijiečių vadovų, kad norvegų atstovai nedalyvavo vakarykščiame susitikime NATO būstinėje. Jis užtikrino, jog jų šalis visiškai pritaria danų ir kitų kolegų ten išsakytoms mintims bei visiškai supranta mūsų siekius. Po šios mums malonios įžangos, išsamus ir atviras pokalbis daugiausiai sukosi apie kitą, tuomet labai aktualią ir delikačią temą – Nobelio Taikos premijos įteikimą Michailui Gorbačiovui. Iškilmės buvo priderintos prie Sovietų vadovo vizito Osle, kuris turėjo įvykti po savaitės. Pokalbyje labai jautėsi, kad norvegams prieš lietuvius, latvius ir estus dėl to yra tikrai nesmagu, ypač dėl vos prieš keletą mėnesių Maskvos įvykdytos kruvinos agresijos Vilniuje ir Rygoje. Be kita ko, susitikimo šeimininkas užsiminė ir apie alternatyviąją premiją Vytautui Landsbergiui.
Turiningas ir įdomus vizitas pralėkė lyg viena akimirka. Išlydėti delegacijų į oro uostą vėl susirinko margas išeivių pulkas. Ne vienas jų, slapčia ar atvirai, nubraukė ašarą – taip norėjosi tuoj pat skristi tiesiai į išsvajotą Vilnių. Drėko akys ir paryžiečiui inžinieriui Adolfui Venskui, būsimam ambasadoriui. “Kada aš galėsiu be sovietų vizos sugrįšti į Lietuvą?” – jis tyliai paklausė. “Jau šį rudenį” – pats nesuprasdamas kodėl, jam atsakiau. Tie žodžiai pasirodė esą pranašiški.
Atspausdinta žurnale “Kultūros barai” ( 2004 metų 6 nr., )