Tėvo Albino pėdomis
Katalikų Japonijoje priskaičiuojama virš pusės milijono, tačiau tai tesudaro vos 0,5% šalies gyventojų. Apskritai krikščionių skaičius šioje šalyje nesiekia 2 procentų.
Krikščionybės Japonijoje pradžia skaičiuojama nuo 1549 metų, kai į pietinėje šalies dalyje esančią Kagošimą atvyko jėzuitų misionierius šv. Pranciškus Ksaverietis. Tačiau jau 1587 metais krikščionybė buvo uždrausta. Netrukus prasidėjo neklusniųjų persekiojimai. 1597 metais įvykdytą 26 misionierių ir naujatikių nukryžiavimą šiandien mena įspūdingas monumentas Nagasakyje, kuris iki krikščionybės uždraudimo buvo tapęs jos centru Japonijoje. 1614 metais misionieriams buvo įsakyta išvykti iš šalies, o atsivertėlius liepta nužudyti. Tuomet tikintieji pasitraukė į pogrindį. Religijos tyrinėtojus stebina gana didelis kankinių skaičius (jų būta apie tūkstantį), turint omenyje santykinai menką katalikų skaičių šalyje.
Nors 1867 metais Japonija pagaliau atsivėrė pasauliui po 200 metų trukusios saviizoliacijos, tačiau krikščionybė buvo persekiojama dar iki 1873-ųjų, kai jos draudimas buvo panaikintas oficialiai. Todėl pirmieji misionieriai labai nustebo, radę Japonijoje pogrindines krikščionių organizacijas, neturinčias kunigų iš Europos, tačiau išlaikiusias krikšto ir liturginio kalendoriaus tradicijas per beveik 300 metų trukusį žiaurų persekiojimą.
Panaikinus religijos draudimą, Japonijoje veiklą pradėjo ne vienas misionierius. Tarp jų buvo ir žemaitis Albinas Margevičius.
Iš Kaltinėnų kilęs misionierius į Japoniją atvyko 1933 metais ir čia praleido didžiąją savo gyvenimo dalį (55 metus). Jis rūpinosi seneliais prieglaudose, globojo vaikus našlaičius, netekusius tėvų per karą, dirbo su saleziečių jaunimu. Tačiau žinių apie jo veiklą šykštu: internete – beveik nieko, vos keletą faktų tegalima rasti ir teologijos daktaro Krizanto Juknevičiaus knygoje “Lietuvos saleziečių istorija”. Tiesa, ir pats A. Margevičius yra išleidęs autobiografinę knygelę japonų kalba, kurios pavadinime “Aš – japonas” tarsi išreikštas tėviškės ilgesys. Be to, jo laiškai iš Japonijos, kuriuose jis daugiausia aprašė šalies kultūrą, religiją ir tradicijas, buvo spausdinti prieškario Lietuvos žiniasklaidoje: šaulių laikraštyje “Trimitas”, karių savaitraštyje “Karys”, policijos dvisavaičiame žurnale “Policija”, laikraščiuose “Šaltinis”, “Žemaičių Prietelius”, “Moteris”.
Pasakojama, kad po Antrojo pasaulinio karo jis tris kartus prašė sovietų leidimo apsilankyti Lietuvoje, tačiau visi jo prašymai buvo atmesti.
1971 metais jis tapo Japonijos piliečiu su japonams lengviau ištariamais vardu ir pavarde Džin Arubino. Teisingiau pasakius, vardas tapo pavarde (Arubino), o “Margevičius” buvo sutrumpintas iki vieno skiemens ir virto Džin.
2010-ųjų gegužę mano aplankytas saleziečių biuro Tokijuje provincijolas, dabar jau a. a. tėvas Aldo Cipriani pasakojo, kad A. Margevičius pašventė savo gyvenimą vaikų auklėjimui, pradėdamas nuo Tokijo Ikuei amatų mokyklos (dabar ji vadinama Tokijo saleziečių politechnikos mokykla), o vėliau darbavosi Tokijo saleziečių berniukų koledže. Paskutinė jo tarnystės vieta buvo saleziečių vienuolynas Kavasakyje, kur jis ir mirė 1988 m. rugsėjo 12-ąją. Tėvas Aldo ir nurodė, kur ieškoti žemaičio misionieriaus palaidojimo vietos – jo pelenai ilsisi šalia Tokijo, Fučiū mieste esančiose katalikų kapinėse, saleziečiams priklausančiame bendrame kape. Ten, juodo marmuro plokštėje, iškaltas ir šis įrašas:
“Dvasininkas Arubino Džin Margevičius, 1988.09.12, 75 metai”
Pabaigai – keletas biografinių faktų, kuriuos išrinkau, skaitydamas tėvo Albino knygelę “Aš – japonas”:
1913 m. vasario 1 d. gimė Lietuvoje (palyginimui: “Lietuvos saleziečių istorija” pateikia kitą datą – sausio 18 d.), Kaltinėnuose, gydytojo šeimoje. Buvo septintas iš 8 vaikų.
1929 m. rugsėjį, baigęs 5 klases, išvyko mokytis į Italiją, kur tapo saleziečiu.
1933 m. lapkritį, po ilgos kelionės laivu per Indiją, Singapūrą, Honkongą ir Šanchajų, pasiekė Nagasakį. Išvyko į Mijazakį studijuoti teologijos mokykloje.
1935 m. atvyko į Tokiją. Paskirtas Ikuei amatų mokyklos bendrabučio komendantu.
1938 m. balandį – 1942 m. kovą mokėsi Tokijo didžiojoje seminarijoje.
1942 m. kovo 21 d. įšventintas į kunigus. Tapo Ikuei technologijos mokyklos Tokijuje direktoriaus pavaduotoju.
1957 m. balandį pradėjo veiklą saleziečių mokykloje.
1959 m. paskirtas Tokijo saleziečių pradinės ir vidurinės mokyklos direktoriumi.
1971 m. sausio 30 d. jam suteikta Japonijos pilietybė.
1971 m. balandį paskirtas direktoriaus pavaduotoju Kavasakio saleziečių vidurinėje mokykloje.
1975 m. balandį tapo Tokijo saleziečių berniukų namų direktoriaus pavaduotoju.
1985 m. balandį paskirtas Kavasakio saleziečių vienuolyno abatu (viršininku).
1987 m. rugpjūčio 15 d. išleido autobiografiją “Aš – japonas”.
Dainius Kamaitis.