2006 metais dirbau Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretoriumi. Vienos dienos popietę buvo suplanuotas mano susitikimas su Kazachstano ambasadoriumi, kurio metu turėjome pasirašyti Lietuvos ir Kazachstano Užsienio reikalų ministerijų bendradarbiavimo protokolą. Prieš šį susitikimą ne kartą bendravau su ambasadoriumi ir visada šnekėdavome rusų kalba, nes, matyt, anglų kalbos jis gerai nemokėjo.
Sutartu laiku ambasadorius su savo I sekretoriumi pasirodė mano kabinete. Kaip visada, pasisveikinome rusiškai, ir pakviečiau Kazachstano diplomatus atsisėsti prie stalo. Kai ambasadorius prakalbo, nesupratau nei vieno jo žodžio. Šmėkštelėjo mintis, kad po įtemptos darbo dienos man kažkas atsitiko negero: ambasadorius šnekėjo lyg ir rusiškai, bet aš negalėjau jo suprasti.
Pasakęs dar kelias frazes, jis atsisuko į I sekretorių ir paprašė išversti. Nusiraminau supratęs, kad man nieko blogo neatsitiko – paprasčiausiai ambasadorius kažkodėl buvo nutaręs kalbėti kazachiškai. Toliau vėl šnekėjome rusiškai. Tiesa, prieš pasirašydamas protokolą ambasadorius padavė jį savo jaunesniajam diplomatui ir nurodė patikrinti, ar jame nėra netikslumų. I sekretorius formaliai peržvelgė dokumentą ir patvirtino, kad viskas tvarkoje. Po to protokolą pasirašėme.