„Dakut“ byla ir Valdas Adamkus

„Dakut“ byla ir Valdas Adamkus

 

    Buvo 2001-ųjų rugsėjo pabaiga. Antrus metus dirbau Niujorke, kur vadovavau Lietuvos generaliniam konsulatui. Vos prieš porą savaičių šį miestą, Ameriką, o ir visą pasaulį sukrėtė baisus teroro aktas – islamistų užgrobti keleiviniai lėktuvai rėžėsi į Pasaulio prekybos centro bokštus, paversdami juos ir ten buvusius žmones tiesiog dulkėmis…

    Galėčiau daug papasakoti, kokį šoką patyrė Niujorkas po šio smūgio. Bet kol kas tai primenu tiesiog kaip aplinkybes, kokiomis rutuliojosi viena konkreti žmogiška drama. 

    Diplomatiniame darbe tada buvau jau toli gražu ne naujokas. Dar 1990-ųjų lapkritį buvau išsiųstas į Briuselį, kur jaučiausi pakliuvęs į visišką diplomatinę nežinią, nes tik po metų, t.y. Lietuvai sulaukus tarptautinio pripažinimo, įgijau tikrą, oficialų statusą ir, žinoma, oficialiai gavau algą. Vėliau teko „plėšti dirvonus“, atkuriant mūsų šalies ambasadą Romoje, o grįžęs į Vilnių, ketverius metus darbavausi ypač įdomiame bare – vadovavau URM politikos planavimo grupei. (Apie Briuselį ir Romą rašiau 2004 m. KB nr. 6 ir nr. 8 / 9.)

    Lietuvos generalinio konsulo Niujorke pareigos man atrodė lengviausios iš visų iki tol turėtų diplomatinių pareigų. Pagaliau nebereikėjo visko pradėti „nuo nulio“. Turėjau kam paskirstyti darbus ir galėjau pasitikėti kolegomis, kad tie darbai bus tinkamai atlikti. O ekstra atveju paprašys mano pagalbos ir įsikišimo.

    Tą rugsėjį būtent taip ir atsitiko. Vieną popietę jaunas konsulas Andrius pasiguodė, kad jam skambina ir skambina lietuvaitė iš Niudžersio valstijos (gretimos Niujorkui), maldaudama konsulato atstovų būtinai dalyvauti jos teisme. Geriausia būtų, jei atvyktų pats generalinis konsulas.

    Kolega trumpai nušvietė bylos esmę – norima  iš moters atimti jos dvejų metukų  vaiką, o ją pačią deportuoti kaip „nelegalę“. Nusprendžiau į tą teismą važiuoti pats, nors iki tol neturėjau jokios panašios patirties. Mano tiesioginis darbas buvo daugiausia susijęs su politiniais reikalais – tai lietuvių bendruomenės problemos, ryšiai su gausiomis ir įvairiomis Niujorko žydų organizacijomis, aktyvus dalyvavimas solidžiuose akademinių diskusijų klubuose. Žinoma, dar „priklausė“ ir ekonomika, ir kultūra…

   Teismo rytą leidausi į kelionę gana anksti, nes į tą Niudžersio miestelį turėjau prisistatyti vienuoliktą valandą. Iš Manhatano salos, kurios centrinėje dalyje buvo (ir tebėra) Lietuvos konsulatas, į gretimą valstiją veda keletas tiltų ir pora tunelių. Pasirinkau artimiausią – Lincolno tunelį. Ir netrukus įsitikinau, koks chaosas tvyrojo jo prieigose! Automobiliai slinko labai lėtai, dažnas buvo tikrinamas policijos ir kitų pareigūnų. Nenuostabu – po Rugsėjo 11-osios vis dar  taikytos labai griežtos saugumo priemonės.

    Supratau, kad nepavėluosiu tik tuo atveju, jei kaip nors pasinaudosiu diplomato privilegijomis. Bet Amerikoje jos, tiesą sakant, nėra aiškios ir labai priklauso nuo pareigūnų geranoriškumo… Vairavau apynaujį, bet ne ypač išvaizdų konsulato „Fordą“, tad tikrai negalėjau pasikliauti vien automobilio solidumu ar diplomatiniais jo numeriais. Pravėręs langelį, tol mojavau teismo popierių kopijomis, kol atkreipiau kažkokio neuniformuoto pareigūno dėmesį. Patikrinęs akreditaciją, šis praleido mane daug trumpesnio srauto link. Dabar jau galėjau lengviau atsikvėpti.

    Išvažiavus iš tunelio iki miestelio lieka apie keturiasdešimt mylių, taigi teismo būstinę pasiekiau  gerokai prieš vienuoliktą. Pasikalbėjome su ta jauna moterimi, pavadinsiu ją Dočkute (tikroji pavardė kitokia, redakcijai žinoma), ir jos dukrelės tėvu, „tikru“ amerikiečiu. Šis nesiruošė lietuvaitės vesti, nes turėjo kitą šeimą, bet žadėjo teisme paliudyti, kad ji tikrai gera motina. Mergaitė iš mamos buvo atimta „už netinkamą priežiūrą“. Atrodo, kaimynai bus kažką negera nužiūrėję ir kam reikia įskundę… Vaikų teisių tarnyba apgyvendino mažylę pas laikinus globėjus.

    Jau rengėmės eiti į salę, kai netikėtai buvo pranešta, kad teismo posėdis atidedamas iki keturioliktos valandos. Priežasties nenurodė, bet mūsų vargšė nelegalė ir jos draugas neabejojo, kad nagus prikišo priešingoji pusė, t.y. minėtoji Tarnyba. Išsigandusi, kad dalyvaus „aukštas diplomatas“, pabandė juo, t.y. manim, atsikratyti. Atseit, tikėtasi, kad negalėsiu vien tokiam reikalui paskirti visos dienos. Nuraminau juos, pažadėjęs niekur nedingti – būsiu tiek, kiek reikės. Aišku, anaiptol nebuvau tikras, ar pavyks tiems žmonėms nors kiek padėti.

    Popietinio posėdžio neatidėjo. Pirmiausia, kaip paprastai, buvo atlikti nuobodoki teismo formalumai, pristatyta bylos esmė, proceso dalyviai, pasisakančiųjų eilės tvarka. Sužinojau, kad mane išklausys paskutinį – po visų ieškovų, atsakovų ir liudytojų. Kol kas gerai supratau tik vieną dalyką – lietuvaitė „Dakut“ (tik taip, „amerikoniškai“, visi tarė jos pavardę)  bus tikrai deportuota iš JAV į Lietuvą. O svarbiausias ginčas vyks dėl to, ar mergaitė bus atiduota motinai, ar palikta svetimiems globėjams…

    Pirmiausia teisėjas suteikė žodį Vaikų teisių tarnybos atstovėms. Dvi moterys pakaitomis pliekė „Dakut“, kaip „netikusią“ motiną, pasitelkdamos kažkokius bemaž anoniminius liudijimus, nes jų minimi „kaimynai“ teismo posėdyje net nedalyvavo. Vėliau jodvi įsismarkavo peikti Lietuvą – esą toji šalis tokia „netikusi ir atsilikusi“, kad į ją išvežtas vargšas vaikas neturės elementariausių teisių ir tiesiog pražus!

    Išsigandusi, nedrąsi motina, žinoma, gynėsi, kaip įmanydama. Ją labai nuoširdžiai ir atvirai palaikė amerikietis draugas, kurio liudijimas teismui, aišku, buvo labai svarbus. Supratau, kad man belieka apginti Lietuvą!

    Gavęs žodį, pradėjau nuo to, kaip menkai Amerika pažįsta mūsų šalį. Štai net atsakovės pavardės – Dočkutė – niekas teisingai neištaria! (Teisėjas, jo garbei turiu pripažinti, vėliau net kelis kartus pakartojo beveik lietuvišką tartį). Po to dėsčiau, kad Lietuva greitai taps Europos Sąjungos nare, o ten Vaikų teisės prižiūrimos neblogiau nei JAV.

    Galiausiai pridūriau, kaip man atrodė, lemiamą argumentą. Posėdžio dalyvių paklausiau: Ar žinote, kas yra Lietuvos Respublikos Prezidentas? Po trumpos pauzės pats atsakiau: JAV lietuvis, buvęs aukštas jūsų šalies pareigūnas, Valdas Adamkus!

    Taip ir nežinau, kurie argumentai lėmė, tačiau teismas atidavė mergaitę motinai ir jos abi grįžo gyventi į vieną nedidelį Lietuvos miestą. Tikiuosi, yra laimingos. O Prezidentui Adamkui net nesu papasakojęs šitos istorijos…                    

   

Išspausdinta žurnale „Kultūros Barai“ 2018 m. nr.10

 

R. Morkvėnas

 

Scroll to Top